LT | EN

NAUJIENOS
PROJEKTAI
MENININKAI
GALERIJA XX
INFORMACIJA DAILININKAMS
KONTAKTAI


2017-ųjų Panevėžietiškas Salonas

Panevėžio dailėsdienos buvo pradėtos rengti 1999 m., bet pažvelgus keletą amžių atgal, matyti, kad tokio pobūdžio parodų ištakos glūdi XVII a. Prancūzijoje, o tikrieji Salonai Karališkosios akademijos imti rengti 1725 m. Neveltui pradedu iš taip toli – šiandieninės Panevėžio (ir ne tik) suneštinės parodos, žvelgiant formos prasme, ne taip smarkiai tepasikeitė nuo garsiųjų Salonų. Dabar, kuomet dažnai yra kvestionuojama, ar apskritai jos yra reikalingos, šis mažytis pastebėjimas itin opus.

Neretai tokio pobūdžio parodos yra kritikuojamos dėl per dideliodarbų kiekio, skirtingų žanrų ir meninio lygio. Iš tiesų tos pačios problemos buvo aktualios ir Prancūzijoje. Tik Karališkoji akademija turėjo labai griežtus atrankos kriterijus (nors ir daugelio revoliucionierių vertinamus prieštaringai), o šiandien susiduriame su komplikuota nešališkos atrankos galimybe, vyrauja asmeniniai ryšiai ir intencijos. Ne blogąja prasme. Mes tiesiog nebeturime atsitraukimo ploto, visi esame suaugę tarsi į vieną šeimą. Ilgi draugystės, bendro darbo metai daro savo, o jaunų kūrėjų, kuriuos lyg ir galėtum vertinti kritiškai, paprasčiausiai nėra, arba yra per mažai. Na o išgryninus koncepciją, imame bijoti, ar beatsiras tų, kurie, remiantis ja, galės ką nors pateikti. Tačiau žvelgiant optimistiškiau ir atmetus visas neigiamas puses, vis dar galime pastebėti vyraujančią parodos naudą. Tiek Salonų laikais, tiek dabar, apžvalginė paroda skirta ne kam kitam, o galimybei pažvelgti į pastarųjų metų autorių kūrybą. Salonuose eksponuoti menininkai turėdavo galimybę sužibėti, gauti karališkųjų dvarų užsakymus. Dabar apžvalginėje miesto parodoje matyti ne tik gerai žinomų dailininkų kūriniai, tokia paroda gali būti nedideliu tramplynu jaunam kūrėjui. Be to, nors iš susiformavusių menininkų, kas dvejus metus rengiamoje parodoje gal ir neverta tikėtis naujovių, jaunam dailininkui toks laikotarpis yra gan didelis, todėl čia sudaroma patogi terpė stebėti jo vystymąsi. Gaila tik, kad šiemet jaunųjų nedaug...

Kaip ir minėjau, 2017 metų Panevėžio dailės dienose beveik visi kūrėjai tęsia savo braižą ir netikėtumais nestebina, kiekvienas dirba savo kryptimi ir tik vieno kito parodos dalyvio darbai atliepia paskutinių dvejų metų vienokias ar kitokias aktualijas. Pavyzdžiui, Girmanto Rudoko „siuvinėtoje“ akvarelėje justi dailininko asmeninis kai kurių kvestionuotinų politinių idėjų vertinimas. Juozo Lebednyko šamotinė Karūna perteikia visoje skulptoriaus kūryboje dominuojantį patriarchalinį pradą. Osvaldo Juškos rojuje, kaip visada, nedidelė suirutė. Lėbaujantys angelai ir kaukėti žmonės kalba apie šiek tiek gyvulišką mūsų prigimtį. Na o Jolanta Rudokienė parodoje pristato švarią nuodėgulių estetiką. Į nuodugnesnę analizę kol kas nesileisiu. Žinoma, kad pamatyti naujus kūrinius visada intriguoja, o ypač tokia paroda naudinga tiems, kas į Panevėžį užsuka tik retkarčiais – ji kaip tik yra puikus būdas susipažinti su mūsų dailininkų kūryba.

Paroda tęsia nusistovėjusias jos rengimo tradicijas. Deja, kai kurių menininkų darbuose justi atsainumas, pateikiant savo kandidatūrą jai. Sakoma, kad Lietuvoje jau numirė suneštinių parodų tradicija. Mes ją, prispaudę viena koja, vis dar laikome. Nereikėtų to traktuoti kaip visiško blogio. Geriau abiems pusėms (kuratoriui ir menininkui) į šį kultūrinį reiškinį pažvelgti ne tik naujoviškiau, bet ir kritiškiau, padaryti jį svarbiu ir laukiamu, o ne inertišku. Galėtume būti kaip kokie impresionistai, pasipriešinę Salonų idėjiniam sustabarėjimui. Juk taip gimsta geriausi kūriniai.

Aurelija Seilienė, menotyrininkė

 

Gegužės 24 d. atidaromos parodos:

 17 val. galerijoje „Galerija XX“ (Laisvės a. 7)

17.30 val. Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3)

Parodos veiks:

2017.05.24 - 06.14 d. galerijoje „Galerija XX“ (Laisvės a. 7)
2017.05.24 - 06.18 d. Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3)