Simona Lukoševičiūtė PRISIMINIMAI APIE DABARTĮ. KELIONĖ Į SAVE

Rytojus niekada neateis: visada esu dabar. Priklausau laikui. Laikas neramina, išsprūsta, nuolat verčia prie jo sugrįžti, nujaučiant neišsakytą dabarties likutį. Einu į save, save suvokiu kaip buvusią, praėjusią, priklausančią praeičiai. Reflektuoju savąjį įkūnytą buvimą pasaulyje, laiką matau kaip nykstančią amžinosios dabarties akimirką. Siekiu „sugauti“ laiką, fiksuoju ir renku atminties vaizdus bei tam tikra tvarka bandau…