ARVYDAS BALTRŪNAS „Sidabriniai +“ 2017 05 02 – 05 22

ATRADIMŲ GALIMYBĖS

Arvydas Baltrūnas gimė 1957 metais Vilniuje. 1981 – 1987 metais studijavo Vilniaus dailės akademijoje  tapybos specialybę. Jo mokytojais  buvo  tapytojai Vladas  Karatajus, Jonas Čeponis, Kostas Dereškevičius.  Nuo 1997 metų Baltrūnas dėstė  Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, nuo  2000 dirba Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 metų. Įkūrė grupę „Ė“ ir yra jos narys nuo 1994 metų.Yra gavęs aukščiausio laipsnio valstybines stipendijas 2001 ir 2008 metais. Tapytojas surengė apie 30 asmeninių parodų, dalyvavo arti 100 bendrų parodų ir plenerų Lietuvoje ir užsienyje.

Jubiliejinė Arvydo Baltrūno tapybos paroda Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje “Arka” atspindi  dailininko siekį sugrįžti prie  kūrybinių ieškojimų pradžios bei  meninių ir dvasinių vertybių apmąstymų.  Beveik tris dešimtmečius puoselėjantis ekspresionistinę tapybos raišką, Baltrūnas  į pasaulį žvelgia pirmiausia vertybiniu aspektu. Šioje parodoje eksponuojami 21 natiurmortai ir sakralinio žanro kūriniai, sukurti 1989 -2016 metais, atskleidžiantys dailininko kelią tarp realybės ir mito (sakralinės) idėjų. Tapybos priemonėmis sintetindamas  ir abstrahuodamas realybę tapytojas nepaliaujamai  ieško plastinių tikrovės  ir dvasinio pasaulio prasminių sąlyčio taškų. Nuolat naikindamas ribas tarp  abstrakcijos ir realybės  peizažo, natiurmorto, figūrinės kompozicijas žanruose, ieško ir meninės kalbos pokyčių. Visai kūrybai būdinga ne tik modernistiniai  bet ir avangardistinės postmodernizmo, fluxus idėjos, realizuotos įvairiuose hepeningų, plenerų festivaliuose ir parodose. Molbertinėje  tapyboje Baltrūnas koncentruojasi į šviesą ir kolorito dermes, kurios keitėsi nuo subtiliai blankių sidabriškų tonų iki aštrių kontrastų,  o formų santūriai statiška plastika virto dinamiškai kontroversiškomis kompozicijomis. A. Baltrūno  kūrybos  amplitudė nepaliaujamai švytravo  priešpriešas, kurios tarsi kelio diagramos ženklino ieškojimų kontrastus  ir inspiravo nuolatinę kaitą. Šios dinamiškos  idėjos reiškė dailininko nuostatą  vengti pasikartojimų. Dailininkas yra sakęs, kad  tapyti vien abstrakcijas jam atsibosta, tad jis nuolat  ieško priešingų kelių.  Ankstyviesiems natiurmortams ir peizažams budinga  autentiška, subtilių spalvinių struktūrų išraišką, savitas formos, kompozicinių formų suvokimas ir faktūriškumas ir subtili šviesa. Jo tapybai būdinga laisvas, nesuvaržytas ir spontaniškas potėpis, įvairus ir jautrus spalvinis interpretavimas:  spalvų skalė pulsuoja nuo grynų, atvirų iki subtiliausių niuansuočių. Nuolat gvildenantis  matomo – nematomo pasaulio aspektus, be natūros diktato  kaip tapybinio suvokimo kampus  natiurmortuose ( Alijošius I., Alijošius II (abu1994) itin vykusiai užčiuopia  minimalistiškos  raiškos būdus  monochrominiu koloritu ir santūria kompozicijos ritmika. Tapytojas geba  poetiškai užčiuopti transcendencinio  pasaulio aspektus.  Natiurmortų su žirklėmis, su cukrine, žiedu – tai variacijos kasdienybės temomis, kur pasaulis dėliojamas,  sluoksniuojamas meistriškai  ir ilgesingai- kaip praėjusio laiko nostalgija ir ne neišnaudotos galimybės.  Devinto dešimtmečio pabaigoje atradęs Bibliją su įamžintomis universaliomis tiesomis, sukrečiančiomis dramomis ir vertybėmis A. Baltrūnas  lieka ištikimas šiai idėjai ir parodoje eksponuoja Apaštalų, Apreiškimo Bėgimo į Egiptą ir kt. temas. Toks pasaulio suvokimas per moralės prizmę  įvairiapusiškas ir kankinantis. Tačiau būtent jis atskleidžia  nesustabarėjusį žvilgsnį, jautrumą pasauliui. O natūrali  baimė kartotis ir abejonės dėl atradimų  turi gerųjų pusių. A.  Baltrūno tapyba yra  kintanti, įvairi ir  turi  erdvės dar  neišnaudotų  atradimų galimybėms.

Dailėtyrininkė  Nijolė Nevčesauskienė