Autorinė paroda „Žymuo“.
Jolanta Rudokienė

„Ši mano darbų paroda susideda lyg iš dviejų dalių- pagrindinės temos ir nejučia prisigretinusios minties apie žmogaus vidinius išgyvenimus gyvenant karantino režimu. Savo pagrindinę temą seniai gludinau mintyse, siekiau ją realizuoti, bet taip jau nutiko, kad kurį laiką gyvename kaip ir izoliuoti vieni nuo kitų (saugiai) ir ta izoliacija man pasirodė lyg tęsinys mano pirminės minties, kai turi ir neturi, kai esi pats su savimi ir atrandi savyje daug prieštaravimų ir desperacijos. Abi tos temos tarsi prieštarauja viena kitai, bet yra glaudžiai susiję, susipynę .
Gyvenu Lietuvoje, esu lietuvė, viena iš nedidelio skaičiaus pasaulio žmonių, kurie vadina save lietuviais. Nedidelė ta Lietuva ir mažai tų piliečių, kurių dalis pasklidusi po pasaulį. Ar esu patriotė?Atsakymas būtų „Taip“. Ko gero su metais vis daugiau atrandu savyje to lietuviškumo.Žymuo-tai tam tikras matas pasirinktoje analizuoti temoje.

Keliaudama po Lietuvą ir vis žavėdamasi savo gimtine, jos tuo nesumeluotu tikrumu, nejučia imu analizuoti save- kiek manyje yra lietuvės? Mano tėvelis kilęs iš Anykščių rajono Andrioniškio kaimo, jo tėvas-kaimo šviesuolis, paštininkas, buvo lenkas, o mama lietuvė. Mama yra kilusi iš Marijampolės rajono Obelynės kaimo, labai žymių šeimų- Gustaičių ir Montvilų palikuonė. Jos giminėje buvo lietuviai, prancūzai, rusai susimaišę. Mano tėvai susipažino Sibire, tremtyje. Aš gimiau jau Lietuvoje, Radviliškyje, nes tėvai į Lietuvą grįžo iškart po Stalino mirties, dar neturėdami reabilitacijos dokumentų ir negalėjo apsigyventi paliktuose namuose. Jie neturėjo to pasirinkimo. Aš gyvenu Panevėžyje, nes tai mano vyro gimtasis miestas, nes toks buvo mano pasirinkimas baigus mokslus.

Dabar šiame atvirame pasaulyje bet kuris žmogus gali pasirinkti sau tinkamą gyventi šalį, miestą ar kaimą. Bet ir išvykę dauguma nenustoja būti lietuviais, nes, atėjus laikui, daugelis atsigręžia į savo šaknis.

Savo darbais pabandžiau susidėlioti prisiminimus, jausmus ir mintis, analizuojant nustatyti sau tą lietuviškumo žymenį, kuris man asocijuojasi su mano tėvų gimtaisiais namais, likusiais jų sapnuose, svajose, pasakojimuose, į kuriuos jie niekada taip ir negrįžo.

Šiuo metu vis dar gyvenam savotiškoj izoliacijoj-lyg ir yra galimybė virtualiam bendravimui, bet ilgesys tikro gyvenimo ir tikro bendravimo pasidaro labai aštrus ir norisi kuo greičiau grįžti į tikrą tikrovę, GRĮŽTI NAMO,“ – teigia autorė.