Jūratė Jarulytė gimė 1973 m. Joniškyje. Studijavo rūbų modeliavimą Kauno aukštesniojoje meno mokykloje (dabar – J. Vienožinskio menų fakultetas). Įstojo į tapybą Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute (dabar – Kauno fakultetas). 2002 m. baigė tapybos magistrą. 2010 m. lankė kino ir video krypties paskaitas Kalifornijos menų institute (Valensija, JAV). Dar studijų laikais Jūratė dalyvavo grupinėse parodose, buvo viena iš Elnio slėnio simpoziumo plenero organizatorių savo gimtinėje.

Jūratė Jarulytė yra dalyvavusi ne vienoje tarptautinėje rezidencijų programoje. Kūrė meninius projektus Estijoje, Vokietijoje, Indijoje, Šri Lankoje, Portugalijoje, Škotijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, JAV, Haityje. Užsienio valstybėse prasiplėtė ir kūrybinės veiklos sritys, menininkė užsiima ne tik tapyba, bet ir video, žemės menu, dalyvavimo praktikomis, bendruomenės menais. Ne vieną svetur surinktos video ir foto medžiagos dalį ar mintį bei patį dalyvavimą meniniame procese ji yra panaudojusi ir Lietuvos projektuose.

Iš pirmo žvilgsnio Jūratės tapyba artima naujojo realizmo ar hiperrealizmo kryptims. Iš jų semiasi žanrinių temų – natiurmorto, urbanistinio peizažo fiksacijų, tikslaus detalės atvaizdavimo, bet vėliau nutolsta nuo viso to, nes menininkės nedomina vien tik fotografijos pirminis atkartojimas.

Iš užaštrinto realumo jausmo Jūratė beveik panaikina tikrumo nuojautą. Žiūrint į šios parodos kūrinius negalime patikėti, kad tai realu. Apskritai, menininkė priverčia žiūrovą vis savęs perklausti: kas tai yra? Sustiprintas ir spalvomis užryškintas motyvas, išdidintas iki efektingo nežemiško reiškinio fragmentas Jūratės tapyboje virsta fantastiniais elementais (ciklas „Neracionalūs pjūviai“, 2012–2013, dr., al., 150 x 200). Spalvinėse zonose vyksta objektų transformacijos: brezento plotai tampa erdvėlaivio sienomis, laivų gargarais, o virvės raizgosi į vamzdžių ir laidų elektroniką. Veržlioji urbanistika atsimuša į behorizontę ir šiek tiek sumišusią erdvę.

Pats didžiausias paveikslas „Natiurmortas“ (2006, dr., al., 200 x 300) kalba kitaip sudėliota tvarka. Užuomazgos apie kažkada čia buvusį dramatišką motyvą blukinamos minkštu tapymu. O efemeriškas, blyškus vaizdas praneša apie organiško objekto subyrėjimą į neorganinę aplinką.

Visi šių paveikslų virsmai įdomūs kaip atsitolinimas nuo XX a. formalistinės tapybos. O Jūratės nepaisymas konkretaus motyvo, domėjimasis tokiais dalykais, kurių nėra kaip konkrečiai apibūdinti, nuveda realų atvaizdą link magiškojo pasaulio pirmavaizdžio. Tai dar viena, ne dažna naujovė mūsų dailės istorijoje.

                                                                                                              Dr. Kristina Budrytė – Genevičė