Būna vakarų, kai miškas ateina iki pat sodo tvoros. Tamsoje jis šnopuoja pro horizontalių lentų tarpus.

Stovi priešais, kai atidarau vartelius. Kaimynai sako, kad jis nieko nebijo. Viena šviečia prožektorium, kitas pypia ir spigina automobilio lempomis. Miškas nė krust.

Kai nebuvo tvoros, jis suvalgydavo kieme obuolius.

Būna dienų, kai miškas ateina kaip ežero drėgmė.

O kartais reikia jį atsinešti kaip rododendrus, pušis, grybus ir žvėrių pėdas.

Bet paroda turbūt labiau apie auginimą. Apie savotiškus auginius. Suaugusius, pradingusius ar visai nedidelius.

Rūta Spelskytė