Laiko erozija – tai oficialiai žodynuose gal ir neegzistuojanti sąvoka, tačiau tokia ji visiškai galėtų būti. Pats žodis erozija daugeliui asocijuojasi su vandens ar vėjo sukeltu dirvožemį ardančiu poveikiu ir aplinkosauga, kai kada – su metalų irimu dėl aplinkos poveikio. Tačiau laiko erozija savyje talpina ir ardymą, ir irimą.
Gerai visiems žinomas posakis laikas gydo. Galima suprasti – laikas kažkokiu būdu suardo egzistuojančią problemą, ją išsklaido, suniveliuoja, kad ir kas tai bebūtų. Tačiau ir pats laikas, toli gražu, nėra nekintanti konstanta, o jo dydžiams išmatuoti naudojamos pasirinktos atskaitos sistemos. Maža to, esama teorijų, kad laikas tėra iš viso tik žmonių sąmonėje egzistuojantis fenomenas…
Kaip ten bebūtų, mums laikas bent jau kol kas yra svarbus. Mes gimstame, keičiamės bręsdami, mirštame, keliaujame ir dar daugybe įvairiausių kitų būdų sąveikaujame su laiku patirdami jo kurianti, arba kitaip – ardantį poveikį. Taip pat žinome daugybę būdų kaip ir patiems pradanginti, aptirpdyti ar dar kaip kitaip sunaikinti jei ne visą laiką, tai bent jau nemažus jo kiekius… Žodžiu, laiko erozija nėra tik tuščia frazė. Ji labai realiai gali būti pajausta, apmąstyta ir išgyventa. Ši tapybos paroda kaip tik apie tai.
Tapydamas sąmoningai siekiu sugriauti atpažįstamos tikrovės iliuziją ir pateikti ją kaip aiškiai perdirbto vaizdo rezultatą. Tai tarsi mėginimas klausti save ir tuo pat metu mėginti atsakyti, ar mūsų kelionė laiku nepareikalauja kažko iš esmės reikšmingo. Ar leisdamiesi į jas grįžtame nepatyrę transformacijų? Ar sugebame atpažinti tai, su kuo susiduriame ir ką patiriame?
Veikiausiai, kad taip – mums tai kainuoja. Ir to kaina – kažkokių detalių praradimai. Kad ir labai smulkių, tačiau kai kada jos tampa esminėmis, galinčiomis pakreipti visai kita, galbūt net priešinga linkme. Ir nieko keista, nes tai, kas vyksta dabar, ganėtinai sunku yra suprasti ir matyti išsamų ir apibendrintą vaizdą. Kai kada jau vien todėl, kad dabartyje daugelis procesų būna tiesiog dar nepasibaigę, todėl geriausiu atveju matome tik atskiras detales, sunkiai besisiejančias tarpusavyje ir atrodančias pakankamai padrikai. Visai kas kita žvelgiant iš toliau, kuomet tokia atskirų detalių, fragmentų ar taškelių mozaika pradeda įgauti labiau apibendrintą vaizdą. Kuo didesnis atstumas, tuo aiškiau matoma ir suvokiama visuma. Tačiau žvelgiant iš labai toli nebeįmanoma įžiūrėti smulkmenų, o pati visuma išryškėja pradingus atskirų dalių individualiam unikalumui. Tai tarsi metafora, iliustruojanti epochos ir pavienio individo antagonizmą: ryškėjant vieno tapatumui, atitinkamai ryškėja kito anonimiškumas.
Bet mes jau įpratome apsieiti su fragmentuota realybe. Nebetrikdo mūsų ir tai, kad galbūt visa, su kuo susiduriame tėra tik kažkokio superproto virtualus žaidimas. Ne tik regima realybė, bet ir jausmai, įsitikinimai, vertybės, galbūt tėra tik skaitmeninių kodų srautai, visiškai mums nepriklausantys ir nepažinūs.
Norėtųsi tikėti, kad ne. Veikiausiai tai tik laikini ženklai, bet kiekvienas laikotarpis turi savo galiojimo ribas ir tuo savaip išsiskiria iš kitų. Mūsų laikotarpio vertybės ir paklydimai geriau atsiskleis ne mums, o gyvensiantiems po mūsų. Jie geriau matys visumą, bet joje kai kurios detalės jau gali būti pakitę ar prarastos iš viso, tad natūralu, daug kas atrodys kitaip. Panašiai ir mes bandome aiškintis praeities laikų simbolius, interpretuodami juos savaip, bet, anaiptol, nebūtinai taip, ką jie reiškė juos kūrusiems.

Sigitas Laurinavičius
Panevėžys, 2017–18 m.