Birželio 9 dieną, LDS Panevėžio skyriaus galerijoje GalerijaXX atidaroma Nijolės Sitonytės tapybos darbų paroda „Švelnios ribos. Linas. Šilkas“
Tęstinis personalinių parodų projektas „Švelnios ribos. Linas. Šilkas“ – tai tapybos tekstiliniais dažais ant lino ir šilko audinio darbų parodos. Tapymas teptuku derinamas su dažymo augaliniais dažais technikomis. Pagrindinė tematinė linija tai gamta, kaip pasaulio audinys bei įvairių etno paveldo elementų (kaip žmogaus pėdsako) tematinis ir/ar plastinis derinimas abstrakčiose tapybos kompozicijose.
Šiuo parodų projektu diskutuojama apie keletą ribų. Pirmiausia, tai kuriai dailės šakai (tapybai ar tekstilei) priskiriami šia technika sukurti darbai. Jau nuo pirmos šilko tapybos parodos (1997 metai) patekau į apmąstymų ir diskusijų pinkles: šia technika atlikti darbai beveik be išimčių (tiek žiūrovų, tiek galerijų) buvo priskiriami tekstilės menui. Nors tapyba ant lino ir šilko neturi nieko bendra su faktūra, tekstūra, ažūru, akcentuotu medžiagiškumu, apimtimi; bendra tik spalvinių sprendimų ieškojimai. Tai inspiravo 2019 metais imtis šio parodų projekto.
Kitas ribiškumas (ar bendrumas) – tai kad lino ir šilko audinius skiria pluošto kilmė ir geografija, sieja – jų virtimas audiniu per kiekvienam savitą kančios kelią; taip pat senas posakis „Linas išguli šilką…“. Tai vieni seniausių pluoštų žmonijos istorijoje, užimantys svarbią vietą pasaulio šalių buities ir etno kultūroje. Šiame projekte jie jau kitame amplua: tai ne švelni riba tarp žmogaus kūno ir supančio pasaulio, ar apeiginis audinys; tai tapybos ant lino ir šilko audinio paveikslų ciklas, atskleidžiantis skirtingą šių audinių energetiką bei įtaką tapybos rezultatui. Linas ir šilkas brėžia naujas savo ribas.
Darbai atlikti autorine technika tapant smulkiais brūkšneliais lyg audžiant teptuku, kur nėra aiškių ribų, kai vaizdas kuriamas lyg iš spalvotų dulkių telkinių. Sluoksniuojant spalvas kuriama optinė gylio iliuzija.
„… Spalvų tikrovė, ji yra atitrūkusi nuo įvykio intensyvumo dulksnos. O pati įvykio dulksna, tai įvykio dulkės, nugulusios įvykio, šleifo plokštumoje. Šilko įtampa atveda, atgena šią dulksną, bet tuo pačiu atgena ir šį dūzgesį. Lino tvermė iš lėto įvykio dulksną sugeria. Audinys ir tapybinis įvykis čia susitinka ir iš lėto sukimba. Mes čia regime tuos suskibusius ir savaip susvienijusius prasminius, intuityvius lydinius, kurie jau kažkur sklando. Sulėtinta ir sukibusia galia, sulėtintos kaitos galia, tik atsivėrusio proveržio, tik užgimusio suvokimo galia išnyra ir tikrieji pavidalai, o už jų dar kiti pavidalai. Tokia sukibusi pačios tapybos galia yra atskidęs ir apsistojęs audinyje įvykio energijos, jo veiksmų gijų pėdsakas. (… ) Belieka sulėtintai, neskubiai įsižiūrėti į įvykį, išgirsti regėtą, išvysti girdėtą įvykį, jau pakibusį pasaulio tinklainėje ir asmeninėje suvokėjo tinklainėje.“ (Jurgis Dieliautas, Vizualiųjų menų asociacija).
Švelnios ribos atskiria ir sieja.
Trumpa biografija:
Nijolė Sitonytė gimė1967 m.
1994 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto tekstilės specialybę
1994-2012 m. dirbo Šiaulių univesitete dėstytoja docento pareigose
Nuo 2000 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė
2005 m. suteiktas kūrėjo statusas
Parodose dalyvauja nuo 1989 m. Rengė personalines parodas Lietuvoje, Maskvoje, Paryžiuje. Kūrybos sritis: audinių tapymas ir marginimas tekstilinėmis priemonėmis bei technikomis, tekstilės dizainas
Gyvena ir kuria Šiauliuose